Tarp Nalšios ir Sėlos...

Senovėje Visagino apylinkės buvo dviejų baltų žemių paribys, kur susitikdavo sėliai ir nalšėnai. Dauguma žino, kad Nalšia buvo  Mindaugo Lietuvos  branduolys, o Sėlos pavadinimą retas yra girdėjęs. Todėl projekto „Gija“ organizuotas  III klasės gimnazistų susitikimas su Zarasų kultūros centro vyresnioji etnografe Rima Vitaite, sėlių istorijos žinove ir etnokultūros entuziaste, turėjo užpildyti šią spragą.
Atrodytų, kad sėliai išnyko be pėdsakų. Tačiau garsiosios sutartinės, skudučiai, ragai  - sėlių palikimas, o pačios gražiausios lietuviškos sutartinės užrašytos netoli Visagino: Rimšės ir Gaidės apylinkėse. Kai kurių ežerų ir upelių pavadinimai – tolimas  jau išnykusios sėlių kalbos aidas. Gimnazistai  ir  sutartinę sudainuoti, ir skudučiuoti pabandė. Sunkiausiai sekėsi ragą pūsti.  Tikriausiai protėviai stipresnius ,,plaučius“ turėjo.  Kad sėdint kojos neužtirptų, šaunioji ponia Rimutė pagriežė armonika porą tradicinių šokių. Gaila tik, kad mūsų gimnazijoje labai drovūs vyrai mokosi, vos keli bendramoksles pašokdino.
Antroji susitikimo dalis ( edukacinė programa „Rytų Lietuvos etnografinio regiono tautinis kostiumas ir jo ypatumai“)  buvo skirta tautiniams rūbams. R. Vitaitė komentavo skaidres su rekonstruotu istoriniu kostiumu, papasakojo apie tautinių rūbų raidą XX amžiuje, rodydama unikalias nuotraukas apie Zarasų krašto praeitį. Gimnazistai  susipažino su mūsų regiono rūbų ypatumais,  galėjo pavartyti  medžiagų , iš kurių siuvami kostiumai folkloriniams ansambliams, skiautes, sužinoti, kiek laiko sugaištama nuometui išausti, nes viešnia ne tik griežia, dainuoja, šoka, bet ir audžia bei margaspalves juostas pina. Daug kas pirmąkart pamatė, kaip rišamas nuometas.
Žinoma, kad ne visi gali būti folkloro entuziastai, tačiau savo krašto pažinimas, pagarba tautiniam rūbui, gimtajai kalbai  yra asmenybės savigarbos ir brandos požymis. Tikėkimės, kad šis susitikimas paskatins domėjimąsi savo šaknimis ir ugdys pagarbą  etninei  kultūrai.