Konferencija, skirta 2019-iesiems – Vietovardžių metams –  paminėti

  • Paskelbė : Jūratė Šoliūnaitė Pavilionienė
  • Paskelbta: 2019-12-16
  • Kategorija: Renginiai

„Vietų vardais į mus kalba pati žemė“ (K. Būga)

2019 m. gruodžio 12 d.  Visagino „Verdenės“ gimnazijoje lietuvių kalbos mokytojų iniciatyva buvo organizuota konferencija, skirta 2019-iesiems – Vietovardžių metams –  paminėti, „Vietų vardais  į mus kalba pati žemė“ (K. Būga). Joje dalyvavo 7–8 ir I–III klasių mokiniai.

Konferencijos tikslas – pasidomėti ir prisiminti gimtosios arba dabar gyvenamosios vietos – Visagino apylinkių – vietovardžius. Uždaviniai:

- skatinti išsiaiškinti gyvenamųjų vietų vardų reikšmę puoselėjant ryšius su protėvių žeme;

- pabrėžti senųjų vietovardžių svarbą;

- mokytis jų taisyklingo vartojimo bei kirčiavimo.

Nuo seno visur, kur tik apsigyveno žmonės, kiekvieną žemės kampelį jie pavadino vienu ar kitu vardu. Tokie tikriniai vardai ir yra vadinami vietovardžiais. Dažniausiai jie yra labai seni. Pasak Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentės, mokslų daktarės Filomenos Kavoliutės, „kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms“.

Vietovardžiai nyksta. Ką tai reiškia, kodėl? Nebelieka žmonių, kurie pašauktų vardu kalnelį, pievą, miškelį ar raistą. Nebelieka kaimų, kuriuose tie žmonės gyveno. Istorijos tėkmėje vietovardžių nykimui priežasčių būta daug. Tačiau didysis griovimas įvyko sovietmečiu, kada reikėjo sunaikinti okupuoto krašto praeities atminimą ir tautos tapatybę. Pelkių ir šlapžemių sausinimas, melioracija su vienkiemių nukėlimu, gyvenamųjų vietovių drastiškas stambinimas, jų istorinių vardų naikinimas ir galų gale – nukeltų, sunaikintų kaimų, viensėdijų vardų išbraukimas iš valstybinių dokumentų. Sovietmečiu buvo išbraukta 5600 kaimų pavadinimų. Dėl šių dienų emigracijos mastų  Lietuva taip pat tuštėja, nyksta kaimai, po truputį užmirštama, kaip buvo vadinamas vienas ar kitas kalnelis, pieva, upelis… Dabar Lietuvoje neapibrėžtos būsenos yra apie 4000 kaimų ir viensėdžių. O senuosiuose kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija nyksta ir ją reikia saugoti kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalį. Apie tai  konferencijos įžanginiame žodyje kalbėjo direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aldona Mikštienė.

Vieną iš pranešimų – ,,Kas yra vietovardžiai“ – skaitė III klasės mokinys Edvardas Libako, o 8 klasės mokinės Evelina Bogdaškaitė ir Julija Jakovickaja  pristatė pateiktis bei papasakojo apie žymiausius kalbininkus, tyrinėjusius  Lietuvos vietovardžius. Džiugu, kad gimnazijos renginyje dalyvavo  Visagino savivaldybės  Švietimo, kultūros, sporto ir valstybinės kalbos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Lina Dainienė, kuri parengė ir pristatė pranešimą tema „Vietovardžių norminimas ir taisyklinga  jų vartosena šiandien“. Laimonas Abarius, savivaldybės to paties skyriaus vyriausiasis specialistas, labai įdomiai ir vaizdžiai pateikė informaciją  apie Visagino savivaldybės teritorijoje buvusias ir esančias gyvenamąsias vietoves bei vietovardžius. Šią temą pratęsė I klasės mokinė Lidija Smoliar. Ji parengė pranešimą tema „Visaginas ir jo vardų istorijos“, kuriame trumpai apžvelgė miesto istoriją, jo bei jo erdvių (gatvių) pavadinimų kaitą. Labai aktualia tema – ,,Lietuvos vietovardžiai informacinėje sistemoje“ – kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vaiva Radzevičienė. Ji pristatė išleistus žodynus bei priminė nuorodas, kur galėtume rasti reikiamą informaciją, susijusią su vietovardžiais. 7–8 ir I–III klasių mokiniai dalyvavo projekte ,,Mano tėviškės vietovardžiai“. Projekto koordinatorė,  lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Gigelevičienė trumpai pristatė, kokius vietovardžius mokiniai užrašė, atkreipė dėmesį į jų taisyklingą kirčiavimą.

Konferencija neprailgo, nes pranešimai buvo įdomūs ir informatyvūs. Be to, galėjome įsitikinti, kad tai yra dar vienas patrauklus ir informatyvus mokymosi metodas. Belieka tik pridurti, kad vietovardžių rinkimas ir išsaugojimas turi rūpėti visiems, kurie myli savo kraštą, domisi giliomis tautos istorinėmis šaknimis, ir pakviesti visą gimnazijos bendruomenę įsijungti į šį darbą, nes senieji vietovardžiai – Lietuvos istorinės praeities, tapatybės, tarmės, protėvių gyvensenos liudytojai.

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Pertrauka
  • 1. 08.00 - 08.45
  • 2. 08.55 - 09.40
  • 3. 09.50 - 10.35
  • 4. 10.50 - 11.35
  • 5. 11.55 - 12.40
  • 6. 13.00 - 13.45
  • 7. 13.55 - 14.40
  • 8. 14.45 - 15.30