Rišliosios kalbos lavinimas: pasakos pasakojimas iš įvairių veikėjų perspektyvų.

Rišliosios kalbos lavinimo pratimas: pasakos pasakojimas iš įvairių veikėjų perspektyvų

Rišlioji kalba – tai gebėjimas sklandžiai, nuosekliai ir logiškai reikšti mintis. Šis gebėjimas yra labai svarbus vaiko bendravimui, mokymuisi bei emociniam vystymuisi.

Vaikai, turintys gerai išlavintą rišliąją kalbą, geba aiškiai išreikšti savo poreikius, geriau supranta kitų mintis ir lengviau įsisavina mokomąją medžiagą.

Vienas įdomesnių būdų lavinti rišliąją kalbą yra pasakos pasakojimas iš įvairių veikėjų perspektyvų.

Kuo ypatingas šis pratimas?

• Vaikas mokosi sklandžiai, aiškiai ir įtaigiai perteikti istoriją.

• Turtina žodyną: keisdamas pasakojimo veikėjus, vaikas naudoja skirtingas kalbos konstrukcijas, emocijų raišką.

• Stiprina loginį mąstymą: pasakodamas iš skirtingų perspektyvų, vaikas turi išlaikyti nuoseklią įvykių eigą.
• Ugdo kūrybiškumą: vaikas gali laisvai interpretuoti veikėjų mintis, kalbėjimo stilių.

• Skatina empatiją: vaikas turi įsijausti į kiekvieno veikėjo vaidmenį, suprasti jo požiūrį, jausmus, motyvus.
 

Patarimas:
Kartu su vaiku skaitykite ar klausykitės pasakos, o paskui paprašykite, kad jis papasakotų ją kaip vienas iš veikėjų. Pavyzdžiui, „Kaip viskas atrodė katinėliui?“, „Ką galvojo gaidelis?“, „Ką planavo lapė?“ Galite vaidinti, keistis rolėmis ar net sukurti pasakos pabaigą iš skirtingų veikėjų pozicijų.

Pateiksiu pasakojimo pavyzdžius:

Pasaka „Katinėlis ir gaidelis“ – pasakoja gaidelis:

Aš esu gaidelis. Gyvenau miško pakraštyje su savo draugu katinėliu. Mes buvome labai geri draugai. Katinėlis man visada sakydavo:

– Gaideli, kai aš išeisiu į mišką, neik iš namų ir niekam neatsiliepk.

Aš pažadėdavau, kad jo klausysiu.
Vieną dieną katinėlis išėjo į mišką. Aš likau vienas. Staiga už tvoros išgirdau malonų balsą. Kažkas dainavo:

– Gaideli, gaidelį,
Iškišk galvelę,
Duosiu tau pyragėlį!

Balsas buvo toks gražus, kad pamiršau katinėlio žodžius. Iškišau galvelę – ir mane pagavo lapė! Ji susuko mane į skarelę ir nešė į savo urvą. Man buvo labai baisu. Tyliai giedojau:

– Katinėli, rainakėli,
Gelbėk gaidį giedorėlį!

Katinėlis išgirdo! Jis greitai atbėgo, išgelbėjo mane ir parsivedė namo.
Bet po kelių dienų viskas pasikartojo. Lapė vėl atėjo, dainavo dar gražiau, ir aš vėl iškišau galvelę… Ji vėl mane pagavo! Bet ir tada katinėlis mane išgelbėjo.

Po to aš tikrai pasimokiau. Supratau, kad katinėlis man nori gero, o lapė – tik apgauti. Daugiau niekada nelindau pro langą ir visada klausiau savo draugo.
Štai tokia mano istorija.

Pasaka „Katinėlis ir gaidelis“ – pasakoja lapė:

Aš – lapė. Gudri ir greita. Gyvenau miške ir vieną dieną labai užsinorėjau ką nors skanaus. Tada ir sugalvojau – eisiu pagauti gaidelį. Girdėjau, kad jis gyvena namelyje su katinėliu.

Pirmą kartą atėjau prie jų namų, kai katinėlis buvo išėjęs į mišką. Pradėjau dainuoti gražiai, švelniai:

– Gaideli, gaidelį,
Iškišk galvelę,
Duosiu tau pyragėlį!

Ir ką jūs manot? Gaidelis iškišo galvą! Aš greitai jį pagriebiau, įvyniojau jį į skarelę ir bėgu! Jau galvojau – turėsiu pietus. Bet ne! Staiga atbėgo katinėlis. Pamatė mane, puolė ir atėmė gaidelį. Nepavyko…

Po kelių dienų bandžiau vėl. Dainavau dar švelniau, dar meiliau. Ir vėl – gaidelis iškišo galvą! Aš jį vėl pagavau, bėgu kiek kojos neša. Bet katinėlis ir vėl pasirodė – spėjo mane pasivyti, vėl atėmė gaidelį. Teko sprukti atgal į mišką alkanai.

Šie žaidybiniai pasakojimo pratimai ne tik lavina kalbos įgūdžius, bet ir kuria smagias bei prasmingas akimirkas kartu su šeima ar draugais bei stiprina ryšį tarp tėvų ir vaikų.

  Parengė Vilma Balčiūnienė, Visagino ,,Verdenės“ gimnazijos logopedė metodininkė.