Drausminimas ar emocinis smurtas?

Drausminimas ar emocinis smurtas?

Daugeliui aišku, kad fizinis ir seksualinis smurtas – rimta problema. Tuo tarpu emocinis smurtas yra mažiau matomas, nes nepalieka mėlynių, tačiau jis gali nemažiau prisidėti prie psichologinių vaiko sunkumų.
Emocinis (arba psichologinis) smurtas – tai ilgą laiką besitęsiantis nuolatinis tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, siekiant įskaudinti, dėl ko mažėja žmogaus savivertė, sutrinka gebėjimas bendrauti, prisitaikyti aplinkoje. Emocinės prievartos pasekmės gali pasireikšti vėlesniame psichologiškai žalojamo vaiko vystymosi periode, turėti įtakos vaiko asmenybės formavimuisi.

Kaip atpažinti emocinį smurtą?

Psichologiškai prieš vaikus smurtaujama ne tik ilgalaikių problemų turinčiose šeimose, bet ir iš pažiūros pavyzdingose šeimose. Dažnai tėvai neatpažįsta savo elgesyje psichologinio smurto, neigia savo elgesio įtaką vaiko savijautai. Psichologinį smurtą tėvai taiko ir nežinodami, kaip susikalbėti su maištaujančiu vaiku. Nemokėdami suvaldyti netinkamo vaiko elgesio, jie įsivelia į kovą ir ima kerštauti nepaklusniam vaikui. Štai keletas emocinio smurto pavyzdžių.
Norėdami iš vaikų sulaukti paklusnumo, geresnių rezultatų ugdyme, juos pravardžiuoja, gąsdina, kaltina ir kritikuoja, nuolat lygina su sėkmingesniais vaikais, menkina vaiko pasiekimus, tikėdamiesi, kad tai padės pasiekti geresnių rezultatų. Kiekviena vaiko nesėkmė tik patvirtina tėvų nuostatą, kad jis nusipelno kritikos.
Perdėta vaiko globa, ribojimas ir draudimas bendrauti su kitais neleidžia vystytis vaiko savarankiškumui, iškreipia jo socialinę adaptaciją. Tėvai, kurie stengiasi vaiką apsaugoti nuo visų realių ir įsivaizduojamų pavojų, neišleidžia jo į užsiėmimus, riboja ar draudžia bendrauti su bendraamžiais, perdėtai reaguoja į kiekvieną vaiko konfliktą su bendraamžiu.
Emociniu smurtu laikomas ir vaiko neapsaugojimas nuo traumuojančios patirties, kai jis tampa tėvų tarpusavio barnių, smurto, patyčių, svaigalų vartojimo liudininku arba besiskiriančių tėvų „įrankiu“ – juo manipuliuojama, nuteikiama prieš vieną iš sutuoktinių.
Vaiko individualumo, galimybių, poreikių nepripažinimas taip pat laikomas emocine prievarta. Tai tokie atvejai, kai neigiami vaiko specialieji ugdymo(si) poreikiai, siekiama, kad jis dalyvautų veiklose, kurios nesuderinamos su vaiko temperamentu, charakterio savybėmis, kai vaikas tampa tėvų svajonių, lūkesčių pildytoju.
Nesidomėjimas ar nesirūpinimas vaiku, atstūmimas, griežtos bausmės ir perdėtas kontroliavimas – dar viena psichologinio smurto forma.

Kokios emocinio smurto pasekmės?

Vaikai, kurie patiria emocinę prievartą, jaučiasi nelaimingi, netenka pasitikėjimo savimi, tampa bailūs ir pasyvūs, užsidaro, vengia bendrauti, jaučiasi nesaugūs, nuolat stengiasi įtikti kitiems, jaučia kaltę, kad nepajėgia įtikti tėvams ar kitiems su vaiku susijusiems suaugusiems žmonėms, nemoka ir bijo paprašyti pagalbos, yra nuolat prislėgti. Gali pasireikšti ir agresija, miego, valgymo sutrikimai, psichosomatiniai skundai (galvos, pilvo skausmai, pykinimas).

Kaip sumažinti emocinę prievartą prieš vaikus?

Tėvams rekomenduojama pirmiausia atkreipti dėmesį į savo sakomus žodžius vaikui ir savo elgesį. Šviestis, mokytis tėvystės įgūdžių, kreiptis pagalbos į specialistus, kurie padės tėvams suvokti savo elgesį ir jo pasekmes, surasti tinkamus būdus problemoms spręsti.

Parengė Daiva Šarkienė, „Verdenės“ gimnazijos psichologė